Pagal volatilumą tikslinę strategiją, išaugus išmatuotam volatilumui, sumažina poziciją, o jam krintant vėl padidina poziciją. Skamba paprastai, kol sukrėtimas neišpučia įverčio. Priklausomai nuo įverčio metodo ir perbalansavimo taisyklės, strategija po įvykio gali ištisas savaites mažinti poziciją, susigrąžinti ją tik rinkai atsigavus arba triukšmingai kaitalioti jos dydį.
Didelę dalį šios žalos lemia 3 įgyvendinimo klaidos. Dėl kiekvienos iš jų pagrįsta rizikos taisyklė atgaliniame teste gali atrodyti bevertė arba stulbinamai veiksminga. Taisymas prasideda nuo sprendimo, ką tiksliai turi valdyti tikslinis dydis, o tada įverčio ir prekybos tvarkaraštis pritaikomas šiam tikslui.
1 klaida: paskutinį volatilumo įvertį laikyti prognoze
Slenkamasis standartinis nuokrypis apibendrina pasirinktą laikotarpį. Jis nežino, ar kita sesija bus rami, ar audringa. Trumpas laikotarpis greitai sureaguoja į sukrėtimą, bet įvertis gali išlikti padidėjęs, kol sukrėtimo stebėjimai dar neiškrenta iš imties. Ilgas laikotarpis lėtai kinta abiem kryptimis.
Tarkime, strategija siekia 10% metinio volatilumo ir naudoja 20 dienų įvertį. Jei įvertis pakyla nuo 10% iki 25%, pagal paprastą atvirkštinio volatilumo taisyklę pozicija sumažinama iki 40% ankstesnio dydžio. Sukrėtimo stebėjimams iškritus iš laikotarpio, įvertis gali smarkiai kristi, o pozicija staiga padidėti. Šios trajektorijos pobūdį lemia ne tik deklaruojamas tikslas, bet ir laikotarpis, grąžų seka bei perbalansavimo tvarkaraštis.
Žala dažnai pasireiškia taip: po nuosmukio pozicija sumažinama, o rizika atkuriama kainoms jau atšokus. Tai dar neįrodo, kad taisyklė neteisinga: galbūt jos paskirtis ir yra riboti riziką neramiu laikotarpiu. Tačiau atgalinis testas, pateikiantis tik realizuotą volatilumą, gali nuslėpti kainą, sumokėtą dėl apyvartos ir pavėluoto dalyvavimo rinkoje.
Palyginkite kelis laikotarpius su tais pačiais duomenimis ir patikrinkite pozicijos dydžio trajektoriją per sukrėtimus. Prognozavimo modelis gali būti pagrįstas, jei pagerina sprendimus už imties ribų, tačiau sudėtingesnis įvertis neįgyja pasitikėjimo vien todėl, kad jo kreivė glotnesnė.
2 klaida: apriboti pozicijos dydį ir teigti, kad tikslas pasiektas
Volatilumo tikslinis valdymas dažniausiai įgyvendinamas naudojant daugiklį. Apytiksliai jis apskaičiuojamas tikslinį volatilumą dalijant iš įvertinto volatilumo, o gautas dydis taikomas bazinei strategijos pozicijai. Svertinėse rinkose daugiklis gali tapti didelis, kai įvertis mažas. Kūrėjai dažnai nustato jam viršutinę ribą, o tai atgaliniame teste yra apdairu, tačiau ši riba pakeičia taisyklę.
Tarkime, tikslas yra 12%, įvertintas volatilumas – 4%, o bazinė pozicija – 1.0. Neapribotas daugiklis yra 3.0. Jei viršutinė riba 1.5, strategija negali pasiekti numatytos pozicijos. Ir atvirkščiai: įvertintam volatilumui pakilus iki 30%, neapribotas daugiklis sumažėja iki 0.4. Jei minimali pozicijos riba yra 0.5, strategija išlaiko didesnę poziciją, nei numato tikslinio dydžio formulė.
| Taisyklė | Nuo ko apsaugo | Ką pakeičia |
|---|---|---|
| Maksimali pozicijos riba | Per didelio sverto, kai įvertintas volatilumas labai mažas | Ramiu laikotarpiu strategija nepasiekia tikslinio dydžio |
| Minimali pozicijos riba | Visiško pozicijos uždarymo | Lemia didesnę riziką didelio volatilumo laikotarpiais |
| Volatilumo apatinė riba | Dalybos iš beveik nulinio įverčio | Nustato mažiausią vardiklio reikšmę |
Tai 3 skirtingos kontrolės priemonės. Strategijos specifikacijoje nurodykite jas atskirai ir pateikite, kaip dažnai kiekviena suveikia. Jei maksimali riba taikoma pusėje imties, mažesnis už tikslinį realizuotas volatilumas gali būti tiesiog tikėtinas rezultatas.
3 klaida: modelyje perbalansuoti nuolat, o sąskaitoje – periodiškai
Atgaliniame teste pozicijos dydis gali būti perskaičiuojamas kiekvienoje žvakėje, o popierinėje prekyboje tikrinamas kartą per dieną. Net jei abiem atvejais naudojama ta pati formulė, tai skirtingos strategijos. Dažnas perbalansavimas leidžia greičiau reaguoti, bet įverčio triukšmą gali paversti pavedimais. Ateities sandorių rinkose apyvarta lemia mokesčius ir galimą finansavimo poveikį; akcijų rinkose – komisinius, spredą ir poveikį rinkai. Dažni maži koregavimai gali brangiai kainuoti, kai nuolat kertamas spredas.
Panagrinėkime 100,000 dolerių portfelį, kurio tikslinė pozicija yra 50,000 dolerių. Jei dėl įvertinto volatilumo tikslinė pozicija sumažėja iki 47,000 dolerių, o kitą sesiją padidėja iki 49,000 dolerių, dienos taisyklė per 2 dienas sudaro 5,000 dolerių sandorių. Savaitinė taisyklė gali lemti tik vieną sandorį, priklausomai nuo stebėjimo datos. Nė vienas tvarkaraštis savaime nėra geresnis. Atgaliniame teste reikia modeliuoti tokį tvarkaraštį, kurio popierinė strategija iš tiesų gali laikytis.
Viena praktiška alternatyva – perbalansavimo juosta: prekiauti tik tada, kai faktinė pozicija nuo tikslinės skiriasi daugiau nei nustatyta riba. Tai gali sumažinti perteklinę prekybą, bet kartu leidžia rizikai nutolti nuo tikslo. Kartu pateikite juostos dydį, dėl jos susidariusią apyvartą ir realizuotą volatilumą; nerodykite tikslinio dydžio taip, tarsi juosta neturėtų jokio poveikio.
Ką pateikti volatilumo tikslinio valdymo atgaliniame teste?
Taisyklę aprašykite taip aiškiai, kad kiekvieną pozicijos pokytį būtų galima paaiškinti pagal įvesties duomenis. Bent jau kiekvieno atnaujinimo metu išsaugokite įvertį, neapribotą daugiklį, taikomą daugiklį, ribos būseną, tikslinę poziciją, faktinę poziciją ir sprendimą dėl perbalansavimo. Tada palyginkite variantus naudodami tuos pačius duomenis, sąnaudas ir vykdymo prielaidas.
Atidžiai išnagrinėkite ir pačias blogiausias savaites. Ar strategija sumažino riziką prieš nuostolius, ar po jų? Ar ji atkūrė poziciją prieš atsigavimą, ar jau jam prasidėjus? Atsakymai nenulems, ar verta taikyti šią rizikos taisyklę. Jie parodys, kokią taisyklę iš tikrųjų išbandėte.
← Visi įrašai
