Manėme turintys mažos apyvartos opcionų strategiją. Jai suveikus trumpalaikiam signalui, pirkdavome vienos savaitės pirkimo opcioną, laikydavome jį dieną ar dvi, o tada uždarydavome poziciją. Atgalinis testavimas rodė vos kelis opcionų pavedimus per savaitę, o sąnaudos atrodė menkos, palyginti su bendruoju P&L.
Tada suskaičiavome bazinio aktyvo sandorius, kuriais pozicija buvo palaikoma arti tikslinės deltos. Jų buvo daugiau nei dešimt kartų tiek, kiek opcionų sandorių. Per vieną nepastovią prekybos sesiją viena opciono pozicija iki pietų sugeneravo šešis apsidraudimo pavedimus. Strategija neatrado pigaus būdo prekiauti opcionais; jos atgaliniame testavime tiesiog beveik nebuvo atsižvelgta į apsidraudimą.
Šis skirtumas svarbus, nes opciono delta kinta priklausomai nuo bazinio aktyvo kainos, laiko ir volatilumo. Įėjimo metu delta neutrali pozicija po kelių minučių gali virsti kryptine statymu. Nesvarbu, ar apsidraudžiama nuolat, pagal grafiką, ar tik deltai peržengus slenkstį: pasirinkimas keičia ir riziką, ir apyvartą.
Pavyzdyje turėjome 10 pirkimo opcionų, kurių kiekvieno delta buvo 0.45, o kontrakto daugiklis – 1. Įėjimo metu tai reiškė 4.5 bazinio aktyvo vieneto trumpąją apsidraudimo poziciją. Atgaliniame testavime šis dydis buvo suapvalintas iki 5, o apsidraudimo sandoris sudarytas ta pačia vidutine kaina, pagal kurią buvo įvertintas opcionas.
Rinka pakilo. Pirkimo opciono delta padidėjo iki 0.60, todėl tikslinė apsidraudimo pozicija tapo 6 bazinio aktyvo vienetais. Strategija pardavė dar 1 vienetą. Kai kaina atšoko žemyn, delta sumažėjo iki 0.51, ir strategija nupirko 1 vienetą atgal. Kiekvienas koregavimas atrodė nedidelis. Tačiau kartu jie dukart sumokėjo pirkimo ir pardavimo kainų skirtumą dar prieš uždarant opciono poziciją.
Iš kur atsirado neįtrauktos sąnaudos?
Pirmoji problema buvo signalas koregavimui. Simuliacija perskaičiuodavo apsidraudimo poziciją po kiekvienos žvakės, tačiau koregavimą įvykdydavo už tos žvakės vidutinę kainą. Vidutinė kaina naudinga kaip atskaitos taškas, bet ji negarantuoja įvykdymo. Rinkos pavedimo apsidraudimo sandoris paprastai perkamas artimesne ask, o parduodamas artimesne bid kaina; jei pavedimas didelis, palyginti su turimu likvidumu, prisideda ir poveikis kainai.
Tą patį apsidraudimą atkūrėme taikydami paprastą kotiruočių pusių modelį. Kiekvienam koregavimui naudojome geriausią prieinamą bid arba ask kainą, pridėjome nedidelį poveikio kainai įvertį pagal pavedimo dydį ir rodomą gylį, o tada priskaičiavome prekybos vietos taker mokestį. Tai nebuvo universalus vykdymo modelis. Jo pakako, kad pamatytume, kiek vidutinės kainos prielaida buvo paslėpusi.
Antroji problema buvo ta, kad „balansuoti po kiekvienos žvakės“ laikėme nekaltu įgyvendinimo niuansu. Taip nebuvo. Taikant 1 minutės grafiką, dažnai sudarydavome mažus apsidraudimo sandorius. Taikant 5 minučių grafiką, sandorių buvo mažiau, bet tarp patikrinimų delta nutoldavo labiau. Pagal slenksčio taisyklę laukėme, kol absoliuti apsidraudimo paklaida viršys 1 bazinio aktyvo vienetą; taip sumažinome dalį bereikalingos apyvartos, bet susitaikėme su didesne laikina pozicijos ekspozicija.
| Apsidraudimo taisyklė | Kaip veikė atkuriant sandorius | Kompromisas |
|---|---|---|
| Kas minutę | Daugiausia koregavimų; mažiausias išmatuotas deltos nuokrypis | Didesni kainų skirtumai ir mokesčiai, didesnis jautrumas triukšmingoms kotiruotėms |
| Kas 5 minutes | Mažiau koregavimų; didesni svyravimai tarp patikrinimų | Mažesnė apyvarta, didesnė trumpalaikių kainos pokyčių rizika |
| 1 vieneto slenkstis | Nedideli pokyčiai praleidžiami, kol apsidraudimo paklaida peržengia slenkstį | Mažesnė apyvarta, sąmoningai paliekant tam tikrą likutinės deltos intervalą |
Iškilo ir nedidelė praktinė keblybė: istorinių kotiruočių duomenų taškų judriausiomis minutėmis trūko nevienodai. Šių spragų sąnaudas galėjome įvertinti, tačiau neturėtume apsimesti, kad trūkstama kotiruotė pateikia patikimą įvykdomą kainą. Atkuriant sandorius, tokius koregavimus pažymėjome kaip neapibrėžtus ir pateikėme atskirai.
Testavimo laikotarpiu, vietoj vidutinės kainos pradėjus naudoti kotiruotės puses ir įtraukus mokesčius bei poveikį kainai, strategijos grynasis P&L sumažėjo. Be to, taikant 1 minutės taisyklę, baziniu aktyvu prekiauta gerokai daugiau, nei rodė opcionų sandorių žurnalas. Slenksčio taisyklė sumažino apsidraudimo apyvartą, tačiau delta ekspozicija ilgiau nutoldavo nuo nulio. Iš šių rezultatų negalima spręsti, kuri taisyklė apskritai geresnė: tai priklauso nuo strategijos rizikos limitų, likvidumo prekybos vietoje ir to, kokią likutinę ekspoziciją ji gali toleruoti.
Ką opcionų atgaliniame testavime reikėtų fiksuoti apie apsidraudimą?
Bent jau reikia vesti atskirą apsidraudimo sandorių žurnalą. Kiekvienoje eilutėje turėtų būti nurodyta opciono pozicija, tikslinė delta, dabartinė apsidraudimo pozicija, koregavimo dydis, sprendimo priėmimo laikas, numatomas įvykdymo laikas, kainos pagrindas, mokesčiai ir poveikis kainai. Jei apsidraudimo sandoris vykdomas keliose prekybos vietose arba skirtingomis priemonėmis, fiksuokite ir šį pasirinkimą. Rezultatą, kuriame opcionų ir apsidraudimo sandoriai sujungiami į vieną „opcionų sąnaudų“ skaičių, sunku audituoti, kai jis atrodo įtartinai geras.
Taip pat palyginkite taisykles naudodami tuos pačius opcionų signalus ir tą pačią kainų istoriją. Jei skirtinguose bandymuose keičiamas apsidraudimo grafikas, kartu su rezultatais nurodykite ir apyvartą bei ekspoziciją. Priešingu atveju mažesnes sąnaudas rodanti kreivė gali reikšti tiesiog didesnę neapdraustą riziką.
Pakeitus apskaitą, mūsų pirminė strategijos idėja liko tyrimo klausimu. Tačiau pirmasis jos atgalinis testavimas nebegalėjo būti laikomas įrodymu. Tai naudinga: kitame bandyme jau turėjome aiškų žurnalą, tiksliai apibrėžtą apsidraudimo taisyklę ir sąnaudų modelį, kurio prielaidas galėjome tikrinti po vieną.
← Visi įrašai
